Lukrecija Bordžija įžymioji popiežiaus Aleksandro VI duktė. Šioje knygoje būtent visa Bordžijų istorija pasakojama Lukrecijos lūpomis. Galiu teigti, jog tai vienas geriausių istorinių romanų apie Bordžijas. Knyga stora, skyriai ilgi, bet rašytojas labai meniškai ir gražiai viską aprašė, kad tie beveik 500 puslapių nieko nereiškė. Skaičiau labai lėtai, kad įkvėpti tų laikų dvasios. O rašytojas ir vertėja sugebėjo perteikti aplinkos grožį, rūbus, santykius tarp veikėjų.
Bordžijų istorija mano mėgstamiausia istorinė tema. Aš galima sakyti ekspertas šia tema. Tad skaitau viską prie ko galiu prisiliesti. Čezarė yra mano meilė numeris vienas. Ir dėl jo skaitau knygas apie Bordžijas, juk jis griežia pirmu smuiku. Aš visada įsimyliu blogiukus. Mes kartu su Čezare būtume tobulas duetas. Vertėja labai gerai išvertė vardus, na... keli buvo netiksliai išversti, nes greičiausiai vertėja rėmėsi ispanų kalbos gramatika. Pvz. Pinturičijas. Turėjo būti PinturiKijas. Ne Džiofrė, o Džiofris. Ir ne Mičelotas, o Mikeleto. Bet vertėjai irgi žmonės, klaidų daro. Dėl to viskas gerai. Man svarbiausia, kad Čezarės vardas teisingas.
Kas liečia pačią Lukreciją, buvo labai įdomu pasinerti į tai kaip tais laikais buvo elgiamasi su moterimis. O buvo elgiamasi tikrai nedovanotinai. Ypač bjaurėjausi Lukrecijos motina Vanoca. Tokios bjaurybės dar paieškoti reiktų. Tai, kad jos pirma santuoka su Džiovaniu Sforca buvo sudaryta jai dar visai vaikui būnant- žiauriai atrodo mūsų laikais. Bet renesanso metu tai būdavo normalu tuoktis dar vaikams būnant. Labai buvo skaudu skaityti kai vos keturiolikos ji jau lytiškai santykiavo su SAVO VYRU Džiovaniu. Buvo labai įdomu skaityti apie ją pačią ir, ką jai teko išgyventi. Jos man labai pagailo, nes tikrai kankinosi...
Tad tikrai rekomenduoju visiems istorinių romanų gerbėjams, knyga tikrai gražiai ir puikiai parašyta, o dar geriau, kad Lukrecijos žodžiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą