Holly Webb "Sužeista katytė"

 ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️

Skarletė su drauge Ebe ir mama traukinių stotyje susipažįsta su maža katyte, kuri nuolat ten kiūto. Jos ima kasdien ką šnekinti, duoti maistelio. Bet deja netrukus katytę partrenkia mašina... o pinigėlių niekas neturi sumokėti už jos kojytės operaciją.

Knygutė labai šilta ir su gražia pabaiga. Tikrai skatina empatiją ir manau visi jaunesnio amžiaus ir ne tik vaikai turėtų perskaityti ją. Holly Webb rašo labai jaukias ir mielas istorijas apie gyvūnėlius. Man labai patiko, kad nutikus bėdai veikėjai rado sprendimą kaip padėti katytei, nes jos šeimininkai buvo tikrai nekokie žmonės. Juk jei tavo augintinis suserga – privalai daryti viską, kad jį pagydytum, o Ūsiukės šeimininkai jos atsižadėjo...

Rekomenduoju visų amžiaus grupių žmonėms, kurie myli gyvūnus.

Milda Puodžiūnienė "Prieskonių enciklopedija"

 ⭐⭐⭐⭐

Šitą knygutę radau bibliotekėlėje, purviną, pribraukytą, bet pasiėmiau. Joje aprašomi beveik visi puikiai žinomi prieskoniniai augalai, bet atradau ir niekur negirdėtų, o kai kurie nustebino, kad gali būti naudojami maistui ir vaistams.

Prie kai kurių aprašoma kaip juos auginti, prie kitų ne. Įvardytos kuo padeda sveikatai detalės, maistinės bei kitos savybės. Tokią mažą knygutę tikrai verta turėti visiems augalų mėgėjams ir ypač tiems, kas mėgsta gydytis natūraliai. Taip pat knygutės gale pateikiami prieskonių mišiniai, kuriuos galima patiems pasigaminti.

Rekomenduoju visiems, kas domisi natūralia medicina ir mėgsta gardinti maistą prieskoniais.

Kristin Harmel "Gęstančių žvaigždžių miškas"

 ⭐⭐⭐⭐

KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS. SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.

Džeruša iš vokiečių šeimos pagrobia jų dukrelę ir pavadina Jona. Ji ją išsineša į miškus ir ten ją užaugina. Išmoko kaip išgyventi gamtoje ir sulaukusi 102 metų miršta prieš mirtį pasakiusi jai jos tėvų vardus. Taip Jona lieka vienui viena pasaulyje, apie kurį nieko nenutuokia. Netrukus ji sutinka žydų šeimą, kuri jai papasakoja apie nacių žiaurumus, bet vos palikę Joną – buvo sušaudyti. Netrukus Jona susitiko girioje žydų grupelę ir su jais susidraugavo, išmokė visų išlikimo paslapčių. Įsimylėjusi Aleksandrą ima vis dažniau galvoti apie savo kilmę... Ar jai pavyks išsiaiškinti, kas ji tokia? Ir kas bus pasibaigus karui?

Istorija tikrai jautri ir graži. Jona padėjo kitiems kai pačiai grėsė pavojus. Autorė detaliai aprašė kaip gyveno Jona ir žydai girioje – tai buvo įdomu skaityti. Bet pasiekus knygos vidurį jau norėjosi kažkokio veiksmo, nes viskas slinko gan monotoniškai nepaisant kelių susidūrimų su rusų partizanais ir Zuža. Skaitant vis galvojau: nejaugi ji po karo negrįš į civilizaciją? Ar visa knyga ir bus bastymasis po miškus? Knyga tikrai ne plona ir vis laukiau kažkokio veiksmo, bet jo kaip nebuvo taip nebuvo. Bet užskaitau gražią idėją. O tas veiksmas atėjo tik knygos pabaigoje.

Rekomenduoju visiems, kas nesibaido monotoniškų knygų, kur beveik niekas nevyksta, bet pabaigoje viskas pasikeičia.

Arin Murphy - Hiscock "Namų ragana"

 ⭐⭐⭐⭐⭐

Kaip apsidžiaugiau kai pamačiau šią knygą išverstą! Turėjau anglišką PDF formatą, bet visgi juk norisi popierinių knygų.

Šitoje knygoje autorė supažindina su namų raganos aspektais. Daug kalbama apie dvasingumą ir santarvę tarp šeimos narių (bei augintinių!). Autorė parodo, jog namai yra šventa vieta. O žodžiai „ namas“ ir „namai“ reiškia skirtingus dalykus: namas tai fizinė vieta, o namai tai energetinis būvis. Taip pat autorė papasakoja apie ugnies svarbą ir kaip susikurti dvasinį židinį bei pagarbinti savo protėvius. Taip pat visas skyrius paskirtas katilui: jo paruošimui, istorijos apie mitologinius katilus ir t.t.

Labai patiko skyrius apie dievybes ir namų dvasias. Buvo paminėta ir mūsų lietuvių deivė Gabija. Labai gera matyti, kad net už jūrų marių mūsų dievai žinomi. Taip pat knygoje aprašoma virtuvė ir aliejinės lempos. Aprašomi smilkalai ir kaip juos pasigaminti, bet ritualai namų apvalymui. Šioje knygoje taip pat rasite keletą receptų kuriuos norėčiau išbandyti ir paragauti. Taip pat rasite magiškų rankdarbių ir kas be ko- burtų. Būtent knygos pabaiga pati įdomiausia, nes ten viską galima išbandyti.

Man kaip Vėžiui tokie namų ritualai ir namų dvasia – labai svarbu. Suktis virtuvėje – mano didžiausias malonumas. Labai mėgstu vaišinti žmones savo patiekalais. Taip pat šeima man yra labai svarbi, nesvarbu, kad tai tik aš ir mano katės – mes vis tiek šeima. Atrodo šita knyga buvo parašyta būtent Vėžiams, nes visa knygos atmosfera spinduliavo būtent tokią energiją.

Vertėja viską išvertė moteriška gimine. Na, taip, moterų raganų yra daugiau nei vyrų, bet vis tiek tai užkliuvo. Pats esu raganius ir pažįstų vyrų raganių, tad norėjosi kažkaip kitokio vertimo.

Rekomenduoju visiems raganiams ir raganoms, taip pat visiems kas domisi dvasingumu.

Bruce D. Perry "Berniukas, kurį augino kaip šunį"

 ⭐⭐⭐⭐⭐

Šią knygą man paskolino mano psichologė, nes esu patyręs baisių traumų vaikystėje. Dėl to turiu disociacinį asmenybės sutrikimą (DID), kuris yra kai žmogus turi daug asmenybių vietoj vienos ir jas dažnai skiria amnezijos barjeras. Psichologė sakė, kad knyga nebus lengva skaityti, reikės ir padėti į šoną, kad „suvirškinti“ informaciją. Taip, skaitant buvau šokiruotas dauguma autoriaus pateiktų vaikų istorijomis. Skaitant knygą ieškojau atsakymų į savo traumų priežastis.

Mane labiausiai palietė Tinos istorija, nes jau ankstyvoje vaikystėje elgiausi nederamai kaip ir ji: žaidžiau seksualinius žaidimus su viena jaunesne drauge, apsinuogindavau prieš šeimos narius, nuolat kalbėjau apie visokius seksualinius dalykus. Knygoje Tina patyrė seksualinę prievartą dėl to ėmė taip elgtis. Ji taip pat negalėdavo susikaupti mokykloje. Tad viena citata man atvėrė akis: „Viskas logiška: itin aktyvią streso sistemą turintis žmogus dėmesį sutelkia į mokytojų ir klasės draugų veidus, kur gali slypėti grėsmė, tačiau ne į tokius nekaltus dalykus kaip pamokos mokykloje.“ Aš visada galvojau, kad turiu ADHD ir dėl to negaliu susikaupti, esu išsiblaškęs, bet pasirodo mano streso sistema yra itin aktyvi. Taip, mokykloje kreipiau dėmesį tik į kylančias grėsmes mano saugumui. Tad Tinos istoriją skaičiau atidžiausiai. Man ji buvo labai artima.

Sendės istorija buvo kraupi, bet nejutau jokios asociacijos su ja. Autorius paaiškina disociaciją labai gerai, būtent tai nuolat jaučiu patekęs į stresinę situaciją. Tik mano atveju disociacija reiškia, jog „persijungiu“ į kitą asmenybę, kad apsaugoti savo psichiką. Dovydo vaikai visai manęs nesudomino ir nesigilinau į šią istoriją. Man ji svetima. Tai apie išgelbėtus vaikus nuo sektos žiaurumų. Lauros istorija buvo šiek tiek artima man, tad skaičiau susidomėjęs, nes ir pats turėjau valgymo sutrikimų prieš keletą metų.

Paauglys Leonas mane šokiravo ir buvo tikrai baisu skaityti, kodėl jis atsidūrė kalėjime, bet asmeniškai ši tema manęs irgi nepalietė. Bet skaityti buvo įdomu, nes Leono vaikystė buvo panaši į manąją – mane nuolat palikdavo vieną, rėkdavau, verkdavau kol suvokiau, kad niekas vis tiek neateis. Gal dėl to ir nemoku reikšti emocijų... Bet tai ko gero buvo pirmieji būsimos šizofrenijos požymiai. Autorius aprašė ir autizmą, o skaitant atrodo skaičiau apie save. Aš taip pat nepakenčiu ryškios šviesos ir triukšmo, turiu nukarpyti visas drabužių etiketes, nes jos mane erzina, esu apsėstas kam tikrų dalykų, kuriuos puikiai išmanau. Be to nematau poreikio bendrauti su kitais žmonėmis. Niekada neturėjau daug draugų, o net ir tuos, kuriuos turiu – dažnai ignoruoju. Bet Leonas tikras sociopatas – dėl to jo istoriją man buvo kraupu skaityti.  

Džastinas – berniukas, kurį augino kaip šunį mane šokiravo. Prisiminiau nesenai skaitytą Kristin Hannah romaną „Stebuklinga valanda“. Konoro istorija man irgi artima, nes berniukas buvo paliekamas vienui vienas būdamas kūdikis. Tad ir skaityti buvo įdomu. Apie šėtono garbintojus nebuvo įdomu skaityti. Amberės istorija mane ITIN palietė. Nes ji save žalojo ir patyrė disociaciją kaip aš. Tad šį skyrių skaičiau labai susidomėjęs. Džeimso istorija buvo trumpa, apie jo įmotės Miunhauzeno sindromą. Piterio istorija buvo liūdna, nes iš Rusijoje būdamas kūdikiu buvo laikomas lovelėje iki trejų metukų.

Rekomenduoju visiems patyrusiems traumų ir/ar turintiems vaikų.

Donata Grakauskaitė - Šličienė "Joris ir narsiųjų bailių būrys"

 ⭐⭐⭐⭐⭐

Tai antroji autorės knyga, kuris taip pat biblioterapinė. Buvau jos pristatyme, kuris buvo labai šiltas ir jaukus, dalyvavo Šiaulių rajono politikai. Ir net pati iliustratorė su savo šeima. Knygutėje gausu užduotėlių ir patarimų suaugusiems auginantiems vaikus. Be to knygutėje gausu labai gražių iliustracijų susijusių su tekstu. Iliustratorė tikrai moka piešti. Knygos pagrindinis veikėjas Joris turi dvi mamas (Viena, kuri jį užaugino, o kita biologinė). Tad šeima netradicinė – mama ir tėtis turi įsivaikintų vaikų.

Knyga man labai patiko, nes iš jos pasisėmiau teigiamų emocijų ir žinių. Nors šita knyga apie įvaikintą berniuką ir jo gyvenimą, tačiau radau peno ir sau, nes tėvai manęs neaugino, o tai darė seneliai ir proseneliai. Skaitant apie Jorio gyvenimą nubraukiau džiaugsmo ašaras – taip viskas buvo gražu. Ypač kai jie laukė naujų šeimos narių atvykstant. Na, tikrai kiekvienas skyrius sukėlė man labai teigiamų emocijų.

Kiekvienas Jorio pasakojimas apie gyvenimą su naujais šeimos nariais yra kažkokia situacija, kuri vėliau aprašoma ir pateikiami patarimai kaip elgtis. Po to seka užduotėlės tiek vaikams, tiek kitiems šeimos nariams. O gale knygutės yra vietos pačių užrašams.

Rekomenduoju knygutę visiems turintiems vaikų. Ji pilna puikių patarimų kaip padėti savo vaikams emociškai ir psichologiškai gyventi darniai.

Kristin Harmel "Užmaršties saldumas"

 ⭐️⭐️⭐️⭐️

KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS. SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.

Houpė išsiskyrusi su vyru augina paauglę dukrą Anę ir dirba šeimos kepyklėlėje. Jos močiutė ouzė serga Alzhaimeriu ir gyvena slaugos namuose. Netikėtai praskaidrėjus protui ji duoda sąrašą su savo šeimos nariais, kurie dingo per Antrą pasaulinį karą ir prašo jos vykti į Paryžių. Iš pradžių Houpė galvoja, kad tai močiutės kliedesiai, bet galop išvyksta į Paryžių ieškoti savo giminaičių. Visa tai atveda prie didelių šeimos paslapčių atskleidimo.

Knyga man visai patiko, nes skaitėsi tikrai lengvai. O kur dar receptai! Būtinai išbandysiu juos. Pats įdomumas buvo skaityti apie Houpę Paryžiuje ir visas giminaičių paieškas, bet jos nesantaika su buvusiu vyru ir dukra buvo kiek nuobodoka. Viską į gerąją pusę nusvėrė būtent tos paieškos ir paslaptys.

Tai pirmoji autorės knyga, kurią perskaičiau. Ir galiu teigti, jog tikrai visai gera ir verta skaityti. Labai patiko, kad paliesta Alzhaimerio tema, nes mano proseneliai abu jį turėjo ir puikiai supratau Rouzę ir Houpę bei kaip ta liga paveikė jų santykius. Rouzės proto užtemimai ir nušviesėjimai grąžino mane į praeitį ir priminė mano prosenelę. Kitas dalykas karo tema. Čia jos tikrai nėra daug, nes veiksmas vyksta šiais laikais. Aišku skaityti apie Holokausto aukas buvo labai skaudu ir liūdna, bet knygos tai nepadarė liūdna ar tamsia.

Rekomenduoju visiems, kas mėgsta šeimų paslaptis ir žinoma kepti saldumynus.