Herman Koch "Griovys"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ 

 Pažintis su Herman Koch prasidėjo nuo „Vasarnamio su baseinu“, vėliau perėjau prie „Vakarienės“ ir dabar atsidūriau „Griovyje“. Bet, kad autoriaus stilius man patinko nuo pirmos knygos- neabejotina. „Griovyje“ tas stilius ir toliau išlaikomas: šeima, jos problemos, vidiniai konfliktai ir įtarinėjimai. Tad ir „Griovyje“ vyksta tas pats. Neveltui knygos viršelyje yra parašyta: „Odė vaizduotei“. Būtent tas ir vyksta pagrindinio veikėjo, Amsterdamo mero Roberto, galvoje.

Turbūt visi, ne vien aš, praleidžiame daug laiko galvodami apie vieną ir kitą dalyką. Taip, kaip mano draugas man yra sakęs: „Dorianai, tu ir vėl prisigalvojai nebūtų dalykų“, taip ir Robertas beveik 300 puslapių „prisigalvojo nebūtų dalykų“. Atrodytų gal tai ir nuobodi tema knygai, nes iš pradžių ir man taip atrodė, bet Herman Koch stilius ir yra būtent toks- parodantis gyvenimą be skrupulų. Jo kūrybą turbūt galėčiau apibūdinti kaip „tiesą apnuoginančią žmoniją“. Tiek po to ką Roberto draugas Bernardas jam pasakojo, tiek po to ką jo tėvas jam kalbėjo ir jis pats galvojo, pats imi ir pagalvoji: „Na, juk ir aš lygiai taip pat galvojau, bet nemaniau, kad yra daugiau žmonių (veikėjų), kurie mąsto taip pat“. Na, o labiausiai man įstrigo strazdo patelė ir jos „ryšys“ su Roberto motina. Pasakysiu tik vieną žodį, kuris atėjo man į galvą ir, kuriuo šventai tikiu: reinkarnacija. Tad „Griovys“ ir yra toks: suprask kaip tau patinka. Na, o kodėl knygai duotas toks pavadinimas, išaiškėja tik paskutinio skyriaus paskutiniuose puslapiuose: buvo ten toks griovys su liūdna istorija... O tas triušis ant viršelio tik šiaip išimtas iš konteksto. xD Realiai aš viršeliui būčiau parinkęs tą strazdo patelę, nes ji istorijoje turėjo užslėptą mintį.

Apibendrinimas: savotiška olandų literatūra- ne kitaip, liūdna, bet savotiškai graži ir prasminga pabaiga, gal kiek nuobodoka pirmus kelis skyrius, bet vėliau atsiranda daugiau įvykių.

P.S. Na, o dabar mano tikslas Vilniaus Knygų Mugė 2019. PRIVALAU gauti autografus ant visų trijų knygų.

Herman Koch "Vakarienė"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ 

 Kadangi man itin patiko „Vasarnamis su baseinu“, tad nusprendžiau paimti ir „Vakarienę“ į rankas, nes man šito rašytojo braižas ir mąstymas labai patinka. Tad būtent kodėl...? Ogi todėl, kad jo veikėjai bjaurūs žmonės, o būtent tokie veikėjai man ir patinka, nes jie netobuli, nesaldūs ir ne geručiukai. Bjaurūs veikėjai visada atkreipia dėmesį ir verčia apie juos galvoti daugiau nei apie Misterius/Mises Tobulybes, tuo pačiu ir priverčia tave galvoti kaip pats pasielgtum jų vietoje. Būtent knygos pabaigoje ir apsistojau prie klausimo iškelto knygos viršelyje: „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“ Turbūt į šį klausimą lengviausia atsakyti tiems, kurie turi vaikų. Tačiau aš būčiau pasirinkęs Seržo poziciją...

Pačiame paskutiniame skyriuje mane sudomino pastraipa apie beglobius gyvūnus sulygintus su įvaikintais vaikais... „Pasiimant šunį ar katę taip pat nežinoma, kas jam ar jai nutiko prieš tai- gal buvo mušamas arba dienų dienas kalinamas uždarytas rūsyje. Į tai nekreipiama dėmesio. Jeigu šuva ar katė nepaklusnūs, jie parvežami atgal.“. Drįstu labai aršiai pasiginčyti. Aš pasiėmiau katę iš prieglaudos, kuri yra drovi, baili, nedraugiška, bet jau 6 metai gyvenam kartu ir niekada nekilo nė minties ją grąžinti vien dėl to, kad ji nepaklusni. Gyvūnas kaip ir vaikas yra atsakomybė, kurią prisiimi jį pasiimdamas ir turi ją nešti iki gyvenimo galo. Vat būtent čia iškilo dar vienas pagrindinio veikėjo „bjaurumas“, nes iškart įžiebė kažkokias mintis galvoje. Ne šiaip perskaičiau, bet dar ir pasižymėjau, įsidėmėjau ir kilo pasipiktinimo jausmas tokiam veikėjui ir jo mintims.

Beskaitant susiradau ir filmą pastatytą šio romano motyvais. Peržiūrėjau nebesulaukęs knygos pabaigos... Ir negaliu teigti, jog filmas jau toks blogas. Knyga aišku geresnė, bet ir filmas visai nieko. (O be to ir visi mano mėgstami aktoriai vaidina!) Galbūt vieninteliai dalykai, kurie man ypač kliuvo tai, kad filme Seržo ir Babetės vardai pakeisti, o be to ir veiksmas vyksta JAV, o ne Nyderlanduose... Ko jau ko, bet vardų ir vietovių iškraipymų niekada neatleidžiu!

Neduodu 5 žvaigždučių, nes siužetas rutuliojosi labai palengva, ramiai ir pabaiga buvo... neįdomi. „Vasarnamis su baseinu“ išlaikė intrigą iki galo, o „Vakarienėje“ visa paslėpta intriga man jau buvo aiški vos po kelių skyrių. (Na, ir aišku kam aš tą filmą skubėjau žiūrėti? xD Smalsumas pražudė katiną.)

Herman Koch "Vasarnamis su baseinu"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ 

 Susidomėjau šita knyga visiškai atsitiktinai, nes tokios žanro knygų šiaip neskaitau. Tiesiog vieną vakarą pamačiau „Baltų Lankų“ facebook paskyroje straipsnį apie naujas „šokiruojančias ir šlykščias“ knygas. Man tokie dalykai patinka, todėl perskaičiau tą straipsnį ir man užkliuvo būtent šita knyga apie daktarą-žudiką. Pagalvojau, jog turėtų man patikti, nes pats rašau knygas apie daktarą-žudiką. Mažne duos kokio įkvėpimo... Tad kitą dieną nuvykau į knygyną ir ją nusipirkau. Kurį laiką jos neskaičiau, nes turėjau kitų knygų, bet štai dabar nusprendžiau jos imtis.

Iš pradžių paėmęs ją į rankas pagalvojau: „Trileris... kaip ir detektyvas... olandų rašytojas... tokia rimtoka literatūra, tad turbūt vargsiu porą mėnesių kol ją perskaitysiu“. Deja, buvo viskas atvirkščiai. Nė kiek nevargau su šita knyga, nes mane ji įtraukė nuo pirmo skyriaus, o be to ir skyriai ganėtinai trumpi, tad visiškai nenusibodo skaityti. Anaiptol, negalėjau padėti jos šalin. Būtent tas cinizmas, juodasis humoras, puikūs palyginimai ir atvirumas mane pakerėjo. Na, taip, tai knyga ne jautrių nervų žmonėms. Joje LABAI DAUG seksualinės tematikos, keiksmažodžių ir visokių šlykštynių. Bet kadangi man tokie dalykai labai patinka, tad pasimėgavau šita knyga iš širdies. Matosi, jog rašytojas puikiai sugeba perteikti įvairiausius dalykus itin detaliai, kad visa tai pats pajustum.

Mane itin sudomino Marko dėstytojo biologijos teorijos. Skaitydamas galvojau, kaip keista, kad pats apie tokius dalykus niekada nepagalvojau, nors tai taip akivaizdu! Tad Henclio teorijos man itin tiko ir patiko, nes visiškai joms pritariu. (Norėtųsi gal pasiginčyti dėl jo homoseksualų sekso ir „šiknos teorijos“, bet tiesa akis bado ir nebeišeina ginčytis :D Tad nė kiek neįsižeidžiau, anaiptol, buvo šmaikštu ir linksma)

Veikėjai itin puikiai išplėtoti. Ypač pagrindinis veikėjas gydytojas Markas. Kadangi pats esu „žemesnio rango“ medikas, visą gyvenimą praleidau ligoninėje tarp gydytojų, tad Marko mąstymas man labai artimas ir suprantamas. Ir kas be ko- realistiškas. Tiesa akis bado, bet taip yra: nemažai gydytojų ligonius mato kaip „hipochondrikus, kurie ateina ieškoti duobių lygioj vietoj“. Tad visa ką Markas mąsto apie savo pacientus- GRYNA TIESA. Todėl man ir patiko šita knyga, nes ji „apnuogina tai apie ką visi tyli“.

Kriminalinė knygos pusė... patiko. Gale knygos jau nebegalėjau taip lengvai sustoti skaityti, nes taip norėjosi sužinoti KAS TAI PADARĖ. Ir tas erzinimas baigėsi tik pačioje pabaigoje. Iš tiesų apie tą asmenį net pagalvoti nebūčiau pagalvojęs. :D Gerai išlaikyta intriga ir plot twist. Nors ir nemėgstu trilerių ar detektyvų, bet jei tai susiję su kokiu gydytoju įsivėlusiu į velniavą- tada tinka.

Apibendrinimas: ciniška, šmaikštu, labai atvira, intriga, neginčijama biologijos prigimtis ir kriminalas.