Pažintis su Herman Koch prasidėjo nuo „Vasarnamio su baseinu“, vėliau perėjau prie „Vakarienės“ ir dabar atsidūriau „Griovyje“. Bet, kad autoriaus stilius man patinko nuo pirmos knygos- neabejotina. „Griovyje“ tas stilius ir toliau išlaikomas: šeima, jos problemos, vidiniai konfliktai ir įtarinėjimai. Tad ir „Griovyje“ vyksta tas pats. Neveltui knygos viršelyje yra parašyta: „Odė vaizduotei“. Būtent tas ir vyksta pagrindinio veikėjo, Amsterdamo mero Roberto, galvoje.
Turbūt visi, ne vien aš, praleidžiame daug laiko galvodami apie vieną ir kitą dalyką. Taip, kaip mano draugas man yra sakęs: „Dorianai, tu ir vėl prisigalvojai nebūtų dalykų“, taip ir Robertas beveik 300 puslapių „prisigalvojo nebūtų dalykų“.
Atrodytų gal tai ir nuobodi tema knygai, nes iš pradžių ir man taip
atrodė, bet Herman Koch stilius ir yra būtent toks- parodantis gyvenimą
be skrupulų. Jo kūrybą turbūt galėčiau apibūdinti kaip „tiesą apnuoginančią žmoniją“.
Tiek po to ką Roberto draugas Bernardas jam pasakojo, tiek po to ką jo
tėvas jam kalbėjo ir jis pats galvojo, pats imi ir pagalvoji: „Na, juk ir aš lygiai taip pat galvojau, bet nemaniau, kad yra daugiau žmonių (veikėjų), kurie mąsto taip pat“. Na, o labiausiai man įstrigo strazdo patelė ir jos „ryšys“ su Roberto motina. Pasakysiu tik vieną žodį, kuris atėjo man į galvą ir, kuriuo šventai tikiu: reinkarnacija. Tad „Griovys“
ir yra toks: suprask kaip tau patinka. Na, o kodėl knygai duotas toks
pavadinimas, išaiškėja tik paskutinio skyriaus paskutiniuose
puslapiuose: buvo ten toks griovys su liūdna istorija... O tas triušis
ant viršelio tik šiaip išimtas iš konteksto. xD Realiai aš viršeliui
būčiau parinkęs tą strazdo patelę, nes ji istorijoje turėjo užslėptą
mintį.
Apibendrinimas: savotiška olandų literatūra- ne
kitaip, liūdna, bet savotiškai graži ir prasminga pabaiga, gal kiek
nuobodoka pirmus kelis skyrius, bet vėliau atsiranda daugiau įvykių.
P.S. Na, o dabar mano tikslas Vilniaus Knygų Mugė 2019. PRIVALAU gauti autografus ant visų trijų knygų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą