Šią knygą man paskolino mano psichologė, nes esu patyręs baisių traumų vaikystėje. Dėl to turiu disociacinį asmenybės sutrikimą (DID), kuris yra kai žmogus turi daug asmenybių vietoj vienos ir jas dažnai skiria amnezijos barjeras. Psichologė sakė, kad knyga nebus lengva skaityti, reikės ir padėti į šoną, kad „suvirškinti“ informaciją. Taip, skaitant buvau šokiruotas dauguma autoriaus pateiktų vaikų istorijomis. Skaitant knygą ieškojau atsakymų į savo traumų priežastis.
Mane labiausiai palietė Tinos istorija, nes jau ankstyvoje vaikystėje elgiausi nederamai kaip ir ji: žaidžiau seksualinius žaidimus su viena jaunesne drauge, apsinuogindavau prieš šeimos narius, nuolat kalbėjau apie visokius seksualinius dalykus. Knygoje Tina patyrė seksualinę prievartą dėl to ėmė taip elgtis. Ji taip pat negalėdavo susikaupti mokykloje. Tad viena citata man atvėrė akis: „Viskas logiška: itin aktyvią streso sistemą turintis žmogus dėmesį sutelkia į mokytojų ir klasės draugų veidus, kur gali slypėti grėsmė, tačiau ne į tokius nekaltus dalykus kaip pamokos mokykloje.“ Aš visada galvojau, kad turiu ADHD ir dėl to negaliu susikaupti, esu išsiblaškęs, bet pasirodo mano streso sistema yra itin aktyvi. Taip, mokykloje kreipiau dėmesį tik į kylančias grėsmes mano saugumui. Tad Tinos istoriją skaičiau atidžiausiai. Man ji buvo labai artima.
Sendės istorija buvo kraupi, bet nejutau jokios asociacijos su ja. Autorius paaiškina disociaciją labai gerai, būtent tai nuolat jaučiu patekęs į stresinę situaciją. Tik mano atveju disociacija reiškia, jog „persijungiu“ į kitą asmenybę, kad apsaugoti savo psichiką. Dovydo vaikai visai manęs nesudomino ir nesigilinau į šią istoriją. Man ji svetima. Tai apie išgelbėtus vaikus nuo sektos žiaurumų. Lauros istorija buvo šiek tiek artima man, tad skaičiau susidomėjęs, nes ir pats turėjau valgymo sutrikimų prieš keletą metų.
Paauglys Leonas mane šokiravo ir buvo tikrai baisu skaityti, kodėl jis atsidūrė kalėjime, bet asmeniškai ši tema manęs irgi nepalietė. Bet skaityti buvo įdomu, nes Leono vaikystė buvo panaši į manąją – mane nuolat palikdavo vieną, rėkdavau, verkdavau kol suvokiau, kad niekas vis tiek neateis. Gal dėl to ir nemoku reikšti emocijų... Bet tai ko gero buvo pirmieji būsimos šizofrenijos požymiai. Autorius aprašė ir autizmą, o skaitant atrodo skaičiau apie save. Aš taip pat nepakenčiu ryškios šviesos ir triukšmo, turiu nukarpyti visas drabužių etiketes, nes jos mane erzina, esu apsėstas kam tikrų dalykų, kuriuos puikiai išmanau. Be to nematau poreikio bendrauti su kitais žmonėmis. Niekada neturėjau daug draugų, o net ir tuos, kuriuos turiu – dažnai ignoruoju. Bet Leonas tikras sociopatas – dėl to jo istoriją man buvo kraupu skaityti.
Džastinas – berniukas, kurį augino kaip šunį mane šokiravo. Prisiminiau nesenai skaitytą Kristin Hannah romaną „Stebuklinga valanda“. Konoro istorija man irgi artima, nes berniukas buvo paliekamas vienui vienas būdamas kūdikis. Tad ir skaityti buvo įdomu. Apie šėtono garbintojus nebuvo įdomu skaityti. Amberės istorija mane ITIN palietė. Nes ji save žalojo ir patyrė disociaciją kaip aš. Tad šį skyrių skaičiau labai susidomėjęs. Džeimso istorija buvo trumpa, apie jo įmotės Miunhauzeno sindromą. Piterio istorija buvo liūdna, nes iš Rusijoje būdamas kūdikiu buvo laikomas lovelėje iki trejų metukų.
Rekomenduoju visiems patyrusiems traumų ir/ar turintiems vaikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą