Sėdžiu ir galvoju, ką čia parašius apie šitą knygą.... ir niekas nelenda galvon, nes man ji taip nepatiko, kad kiekvienas lapas buvo kančia skaityti. Skyriai super ilgi, pastraipos irgi, dialogų beveik nėra, visa istorija trunka tik vieną dieną, veikėjų belenkiek, bet nė vieno nesugebėjau įsiminti ir nenoriu. Visa knyga kažkoks pilstymas iš tuščio į kiaurą lyg rašyta tik tam, kad pratempti kuo daugiau lapų, palyginimų net per daug, prisiminimai tokie išblaškyti, kad sunku suvokti kada ir kam tai įvyko. Atrodo skaitai apie vieną žmogų ir staiga iš kažkur kitas atsiranda. O apie ta ponią Delovėj ne taip jau ir daug rašyta- daugiausia kitų veikėjų akimis, bet ne iš jos pačios perspektyvos. Tie prisiminimai kažkoks svaičiojimas apie kažką kas buvo kažkada. Net nežinau kuriais metai veiksmas vyksta... berods 1923... VELNIAS ŽINO! Kažkokia tragedija ne knyga. Gal čia man nesisekė susikaupti skaitant arba tokią knygą skaitant neįmanoma susikaupti. O pabaiga irgi nei šis nei tas- tiesiog baigiasi vidury vakarėlio.
Nors man knyga žiauriai nepatiko ir kentėjau ją skaitydamas, bet manau savo skaitytoją ji turi, tačiau tai ne aš. Dar kartą supratau, kad klasika ne man. Nepatinka man duoti vienetus, bet kitos išeities nematau su šita knyga. Grįžtu prie meilės romanų, sudie Ponia Delovėj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą