Dante Alighieri "Dieviškoji komedija"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️

  „Dieviškąją komediją“ mane paskatino perskaityti Dan Brown kai perskaičiau jo „Inferno“. Na štai ir baigiau aš tą Dantę... ir ganėtinai sunku vertinti tokią klasikinę knygą.

1. Nesu poezijos gerbėjas, nors pats rašau eilėraščius. xD Bet kartais reikia padėti prozą į šoną ir paskaityti poezijos.
2. Tai ganėtinai sudėtingas kūrinys. Jo nepaskaitysi šiaip kavinėje prie puodelio kavos. (Bandžiau- nelindo nieks į galvą xD). Šiam kūriniui reikia nusiteikimo.
3. Knygoje LABAI DAUG istorinių detalių ir veikėjų, graikų mitologijos... Knygos gale esantys komentarai kiek palengvina skaitymą, bet tam, kas iš viso nesusipažinęs su antikos istorija ir mitais- šios knygos nerekomenduoju skaityti, nes paprasčiausiai nė velnio nesuprasit kas yra kas. xD
4. Pats rašytojas ir jo biografija man artimi širdžiai. Dantė visą gyvenimą tyliai mylėjo Beatričę ir šiame kūrinyje jis ją „patalpino“ į Rojų ir paskyrė savo vedle kartu su Virgilijumi. Kokia didi ir neapsakoma meilė... jei jai dedikuoji knygą ir išaukštini ją iki Rojaus... Skaitydamas Dantės biografijos detales pagalvojau: „Na, kodėl gi tu nepriėjai prie jos toj bažnyčioj ir nepasakei, jog ji tau krito į akį? Gal viskas būtų buvę kitaip? Bet... nebūtum tada parašęs „Dieviškosios komedijos“ tokiu atveju. xD“
5. Dantė daug pasakoja apie savo gimtąjį miestą- Florenciją, draugus, priešus ir politinius neramumus. Tad ir vėl- prieš skaitant šią knygą reikia pasidomėti tuometiniais istoriniais įvykiais, nes kitaip susigaudyti apie ką eina kalba bus sunku. Autorius labai mylėjo savo miestą, bet buvo ištremtas ir baigė savo dienas tremtyje... Liūdna... Kadangi esu lankęsis Florencijoje- tad suprantu kaip jis mylėjo savo miestą... Florencijos neįsimylėti neįmanoma.
6. Skaitant „Pragarą“ galvojau, į kurį ratą mane velniai nutrenks. xD Ir priėjau išvadą, kad kai mirsiu pragare kils sukilimas, nes niekas nežinos į kurį ratą mane įkišt, nes aš tinku į VISUS. xD Bet greičiausiai sėdėsiu pas apsirijėlius ar paleistuvius. xD Ir iš tikrųjų- man „Pragaras“ buvo įdomiausia dalis. „Skaitykla“ kiek mažiau, o „Rojus“ visiškai nepatiko- skaičiau iš kančios, kad pabaigt knygą.
7. Šiame leidime yra labai daug nuostabių Gustavo Dorė iliustracijų ir jos knygai suteikia įdomumo ir grožio. Galbūt be tų iliustracijų knyga būtų buvusi visiškai nuobodi... O šiuo atveju, verti lapą ir pamatai naują paveikslą, tad ir skaitymas neprailgsta ir gali apsipūsti, panagrinėti paveikslą.

APIBENDRINIMAS: sunkiai skaitoma literatūra ir nesusiskaitys kokiam autobuse ar kavinėj, daug istorinių ir mitologinių detalių, nuostabios iliustracijos, vertėjo komentarai, kurie palengvina skaitymą.