Aistė Vilkaitė "Besielė"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ 

 Susidomėjau šia knyga vos tik pamačiau, kad bus išleista, bet kažkodėl neplanavau jos nei pirkti, nei skaityti.... Iki vieno vakaro kai su draugu ėmėme ginčytis dėl leidyklos. Tuomet sugalvojau ją perskaityti. Kaip lažybas- kas greičiau ją gaus. Atėjo Juodojo Penktadienio diena ir kai jam parodžiau, kad ją nusipirkau- dar labiau susiginčijom. Tada galutinai nusprendžiau ją perskaityti. (Nors ant stalo jau pakankamai nemažas kalnas laukė savo progos).

Grįžęs namo ėmiau skaityti. (Be instagram‘o nuotraukos viskas taip neprasidėjo). Kai po kelių dienų įkėliau tą nuotrauką, sulaukiau pačios autorės komentaro kodėl užvirė ginčas dėl jos knygos. Nespėjau aš atrašyti autorei, kai draugas jai parašė... Tad mūsų ginčas dėl leidyklos pasiekė pačią autorę. Ir lažybas kas greičiau perskaitys šią knygą laimėjau aš.

Tad pradėsiu nuo pačio knygos aprašymo. „Saulėlydžio“ ir „Bado žaidynių“ gerbėjams. Na, į "Saulėlydį“ ši knyga tikrai niekuo nepanaši, o iki „Bado žaidynių“ nė iš tolo netraukia. (Tad kas aplamai tą aprašymą ant viršelio darė?...) Aš skaitydamas pamačiau „Assassin‘s Creed“ stilių. Leilą ėmiau įsivaizduoti kaip asasinę merginą, kurias žaidime buvo galima samdytis lengviau vykdyti užduotis. Tokią Leilą aš mačiau. Tad ši knyga man lyg lietuviškas Assassin‘s Creed su fantastikos elementais. O fantastikos elementai buvo: neegzistuojantis pasaulis, iliuzijų kūrimas realybėje pasitelkiant vidines galias, kareiviai-vaiduokliai ir daug vietos skirtos likimo tematikai. Asmeniškai man tai nebuvo nuspėjama istorija, nes iki šiol nebuvau nieko skaitęs apie „žmones su puse sielos“, kurie gali kurti savo pačio iliuzinius pavidalus. Kažkas naujo mano fantastikos pasaulyje. (Thumbs up!) Man tai kažkiek priminė „tulpos fenomeną“ apie kurį daug domiuosi.

Romantinė istorijos pusė nustebino, nes pradžioje galvojau, jog Leila mylės Einarą... bet istorijoje pasirodė naujas veikėjas- Kajus. (Autorė sukūrė gerus vardus veikėjams. Tikrai originalūs ir nenuvalkioti). Kajus ir Leila. Jie abu priminė mano santykius su vienu žmogumi.... ir leidausi gilyn į jų romantinę draugystę.

Iš literatūrinės pusės: labai nepatiko keistas skirstymas skyriais... Pagrindiniai skyriai per visą knygą tėra tik šeši ir suskirstyti į daugybę poskyrių. Mane, kaip žmogų su ADHD, tai itin erzino ir buvo labai sunku skaityti ir susikaupti. Būtent tie keisti skyriai ir lėtino skaitymą, nors pats autorės rašymo stilius gan paprastas ir nesudėtingas. (Pabandžiau keletą paragrafų išversti į anglų kalbą ir pasirodė, kad galėtų gautis nesudėtingas vertimas. Jau ir pavadinimą sugalvojau: „Souless“) Knygoje yra taip-sakant „sukurta dirbtinė kalba“, bet... nepavadinčiau to „kalba“, nes tai tik vienas vienintelis sakinys pasikartojantis per visą knygą... Tikėjausi daug daugiau iš šitos pusės ir nusivyliau. Asmeniškai man buvo sunku įsijausti į knygą, nes visa istorija sukosi apie merginą.... man lengviau pajausti knygas, kurių pagrindinis veikėjas yra vyras. Tad sutelkiau visą dėmesį į Kajų ir Jorį, kurie abu man itin patiko.

Pabaiga: Taip ir turėjo būti. Laiminga pabaiga kaip visada. Paskutiniai du skyriai priminė „Žiedų valdovą“. Jau beskaitydamas paskutinius puslapius įsivaizdavau Mordoro armiją, o Viktarą kaip Gendalfą. :D Bet rekomenduočiau paskaityti visiems, kuriems patinka fantastika ir norisi lietuvių rašytojų kūrybos. Nors ir jaučiasi įžymių rašytojų influence‘as, bet dėl to knyga neprivalo būti bloga.