Kas gi nežino garsiojo „Saulėlydžio“ sagos? Šitoje dalyje pirmosios knygos įvykius pasakoja Edvardas. Iš jo pusės tai atrodo daug sunkiau ir skaudžiau, nes jam tenka kovoti su Belos kvapu, kuris jam lyg narkotikas. Tačiau nepaisant tokių kančių- jie ima draugauti. Turbūt pasakoti nė nereikia kokie įvykiai susiklosto. Tačiau šioje knygoje jie pasakojami plačiau.
Negaliu teigti, jog nemėgstu „Saulėlydžio“ sagos. Man iš tikrųjų buvo malonumas grįžti į paauglystę ir vėl iš naujo pasinerti į šią tragišką meilės istoriją. Tik manau, kad knyga buvo kiek per daug ištęsta... beveik 800 puslapių- nemažai skaitymo. Galiu prisipažinti, jog kentėjau skaitydamas kartu su Edvardu. Tik mano kančia buvo nesibaigiantys puslapiai. xD Nemėgstu storų knygų- visi tai žino. Bet noras grįžti pas mylimus veikėjus vertė mane tęsti skaitymą. Įpusėjus knygą Edvardo dejonės jau ėmė erzinti. Tačiau labai patiko kai jis pasakojo savo šeimos narių istorijas, apie savo gyvenimą- man tikrai patiko. Neatsimenu ar pirmojoje dalyje jis tai pasakojo, nes skaičiau labai seniai. Iš vienos pusės Bela taip nesikankino ir buvo geresnė knyga, bet iš kitos pusės- Edvardas daugiau papasakoja apie save, knygoje taip pat yra scenų, kurių nebuvo pirmojoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą