Jei tik būčiau žinojęs,
kad buvo rengiama tokia knyga- būčiau prisidėjęs be abejonės. Praktiškai
visos istorijos knygoje su "laiminga pabaiga". O gal būtų tikusi mano
istorija, kuri niekada neturės "happily forever after"?
Duosiu savo tamsią ir žiaurią istoriją, nes šita knyga per daug "spalvinga" ir "blizganti".
Esu
trans vyras, kuris priverčia pardavėjas parduotuvėse netekti amo, or
praeivius gatvėse pamiršti kaip mirksėti. Jų galvose sukasi tik vienas
klausimas: "Kas tu toks? Nei šis, nei tas, nei anas, nei dar kažkas".
Pasižiūriu į vandens balą ant šaligatvio, na lyg ir nusiprausiau
šiandien... Tai ko visi spokso į mane? Tai mano kasdieninis gyvenimas.
Bet savo likimo nepasirinkau, toks gimiau. Daug kas mane laiko itin
teatrališku, narcisistišku, manieringu, kaprizingu ir šiaip bjauraus
charakterio žmogumi. Šitoje knygoje tokio kaip aš ir neradau. Todėl
pabūsiu LGBT "demonu". Knygoje visi tokie "geručiukai, angeliukai,
tobuli žmonės su tobulomis svajonėmis ir tobulais siekiais bei
idealais". Aš ne toks. Aš itin kontroversiškas "blogas berniukas" ir
antagonistas. Kalaviju šluoju visus stovinčius man ant kelio, nes
neturiu gražių svajonių, neturiu ateities, neturiu vilčių ir tikrai
neturiu ko prarasti. Tačiau užtenka mane pavadinti moterišku vardu ir
panaudoti ne tą įvardį kai tampu tiesiog verkiančiu mažu berniuku, kuris
nė nebegali pakelti to kalavijo, o ką jau kalbėti apie tolimesnę kovą.
Vieną dieną esu pasiruošęs paversti pasaulį plėnimis, kitą dieną lieju
ašaras savo auksiniame narvelyje.
To ką teko patirti 12 metų
mokykloje nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Buvau mušamas, seksualiai
išnaudojamas, išjuokiamas 12 metų 5 dienas per savaitę, 7 valandą per
dieną. Pats stebiuosi, kad esu dar gyvas po to kokį pragarą perėjau. Ir
"sėdėjau spintoj"... bet kaip vienas žmogus knygoje sakė: "žmonės jaučia
kas esi..." Be to visada buvau androgyniškų bruožų ir tai buvo dar
vienas žibalo lašas į karo ugnį. Vaikystėje atrodžiau kaip "berniukas
perrengtas mergaitės drabužiais". Tad ar belieka stebėtis kodėl visi
mane į šuns dienas dėjo? Mano "netobulumo sąrašas" jau buvo pakankamai
ilgas. Jei būčiau atsiskleidęs mokyklos laikais- dabar čia nesėdėčiau ir
nerašyčiau, nes manęs jau nebūtų tarp gyvųjų. 12 metų kančių mane
pakeitė... iki mokyklos buvau labai guvus, laimingas, nuotaikingas ir
linksmas vaikas. Kiekvienoje nuotraukoje šypsojausi lyg beprotis,
jaučiausi laimingas, mylimas ir saugus. Bet po to ką teko patirti-
pasikeičiau į itin blogą pusę. Iš lover į fighter.
Nebepasitikiu jokiais žmonėmis, nieko nebeprisileidžiu tiek dvasiškai,
tiek fiziškai, tapau atšiaurus, negailestingas, bejausmis ir daugiau
niekada nebesišypsau. 12 metų kovojau knygomis, kėdėmis ir visais
daiktais, kuriuos galėjau rasti klasėse, išmokau nuslėpti jausmus,
kantriai ir tyliai kentėti. Pirma meilė ir atstūmimas paskandino mano
širdį keršto troškime. Mano sielą apnuodijo neapykanta, kerštas, meilė
be atsako, vienatvė ir pyktis. Štai kodėl esu toks atšiaurus ir joks
žmogus daugiau nebegali prie manęs prisiartinti.
Vėliau.... Metų
metus klausiau savęs: "Kodėl prie manęs visi kabinėjasi? Kodėl laido
šlykščias seksualines replikas?". Palyginau savo nuotraukas kaip
atrodžiau moteriškais rūbais, ir kaip dabar atrodau vyriškais rūbais.
Skirtumai buvo akivaizdūs... Gavau atsakymą į savo amžiną klausimą:
"Kodėl manęs visi taip nekenčia?". Atsakymas buvo paprastas: atrodžiau
kaip Drag Queen. Pasižiūrėjau į save vyriškais drabužiais: čia
tikrai aš. Nuo tos dienos kai atsiskleidžiau nebegirdėjau jokių bjaurių
seksualinių replikų. Dabar praeidamas pro vyrus gatvėse esu tiesiog one of them,
o nebe "porno žvaigdžė iš pigių porno filmų". (mane dažnai palaikydavo
už trans moterį....) Dabar esu paprastas jaunas vaikinas į kurį kiti
vyrai nebekreipia jokio dėmesio. (na, homoseksualūs vyrukai atkreipia į
mane dėmesį, nes esu twink kategorijos. Ir tai man malonu). Taigi, vyrų pusė manęs nebeskriaudžia.
Kolegijoje
taip pat negalėjau atsiskleisti, nes greičiausiai būčiau buvęs
išmestas... Tad tik baigęs kolegiją pagaliau pajutau, kad aš pagaliau
laisvas. 2016-ieji birželis, mano 25-tasis gimtadienis. Visi gimtadienio
sveikinimai netinkamu vardu ir lytimi mane taip įsiutino, kad
drebančiomis rankomis viską išklojau savo geriausiai draugei. Pasijutau
geriau kai ji atsiprašė už visą misgender'inimą ir nuoširdžiai
apgailestavo įžeidusi mane. Po kelių dienų kita geriausia draugė
padovanojo knygą, kur didžiulėmis raidėmis buvo įrašytas mano dead name.
PERSIUTAU. Išklojau ir jai visą tiesą. Daugiau nebeturėjau ko bijoti ir
ko slėpti, o tuo labiau daugiau manęs niekas nebevaržė... Po kelių
mėnesių viską išklojau ir buvusiai merginai. Atėjo šeimos eilė. Šitai
baigėsi tragedija.... nuo šiol gyvenu šaltajame kare diena iš dienos ir,
kad ir kaip juos mokyčiau- niekas neveikia... Stengiuosi suprasti jų
atgyvenusį mąstymą ir tai, kad jiems itin sunku susitaikyti, jog
25-erius metus augino vienos lyties vaiką, o dabar viskas pasikeitė...
bet nesugebu suvokti tokio jų elgesio. Turbūt reaguočiau taip pat pykčiu
į tokį dalyką. Turiu vieną labai artimą translytį draugą, bet niekada
to nežinojau. Kai jam atsiskleidžiau- jis padarė tą patį. Prisipažinsiu,
tą akimirką įsiutau ir jaučiausi "apgautas, lyg būčiau apgaudinėtas tiek metų, kad jis slėpė tokį dalyką nuo manęs".
Aš pykau, jaučiausi įskaudintas, jei tai būtų pasakęs man tiesiai į
akis, o ne internetu- būčiau turbūt ir vožęs jam į nosį, bet po to labai
gailėjęsis. Tad jei aš pats taip reagavau į draugo atsiskleidimą, tad
ko galėjau tikėtis iš savo religingos šeimos. Aš ir pats esu ITIN
religingas, tačiau religija man netrukdo būti savimi ir priimti kitus
žmones. Nenaudoju Biblijos kaip pateisinimo neapykantai ir žmonių
teisimui. Atsiskleidęs kitaip suvokiau Dievą. Dabar man jis nebėra tas
"piktas barzdotas senukas ant debesies, kuris grūmoja pirštu". Mane
labai įžeidžia kai nemaža dalis LGBT narių pila pamazgas ant mano
religijos, kad neva "mes skleidžiam neapykantą pasiėmę Bibliją ir
deginam visus ant laužo". Tikrai taip nėra.
Buvau kadaise ir aš
bjaurus homofobas. Tikrai taip. Tai mano juodoji dėmė ant vaivorykštės
vėliavos. Taip savęs nekenčiau, kad perkėliau visą neapykantą į savo
vargšą gėjų kaimyną, kurį itin žiauriai skriaudžiai... taip žiauriai,
kad jis iki šiol ignoruoja mano egzistenciją. Dabar labai norėčiau, kad
jis man atleistų už viską, bet nenusipelniau jo atleidimo... Jame mačiau
save patį ir mane tai siutino. Lygiai taip kaip vienas vaikinas knygoje
pasakojo apie savo miesto homofobus. Iš neapykantos sau užsipuoli kitą,
nes savęs neigimas skatina visą pyktį.
Kas liečia seksualinę
orientaciją... Esu gėjus. Iki šiol nesugebu savęs priimti. Seksualinė
orientacija yra kintantis (fluid) dalykas. Nuo mažų dienų buvau straight,
mylėjau ir susitikinėjau tik su merginomis. Man tai buvo natūralu. Bet
kai įsimylėjau savo translytį draugą.... viskas pasikeitė. Pirmą kartą
pamilau kitą vyrą ir tai mane itin gąsdino. Tada galvojau, kad
įsimylėjau cislytį vyrą, vėliau kai sužinojau, kad jis toks pat kaip aš-
dar labiau pasimečiau. Ėmiau pastebėti, kad nužiūrinėju kitus vyrus
gatvėse, vėliau viskas pasiekė seksualines fantazijas, o galų gale ir
pažinčių svetaines. Bet iki šiol neleidžiu sau "peržengti ribos". Tai
lyg mūšio laukas, kuriame taip trokštu pulti priešui į glėbį, bet mano
išdidumas neleidžia to padaryti. Jaučiuosi lyg demonas pamilęs angelą,
dėl to visais būdais ginuosi: "aš ne gėjus, aš ne gėjus, aš ne gėjus."
Yra
daugybė frazių ir klausimų, kurie itin skaudina. Aš netgi pats nedrįstu
klausti kai kurių dalykų savo draugo, nes bijau jį įskaudinti.
Baisiausia kas gali nutikti, tai kai tavo draugas be tavo sutikimo
atskleidžia tavo tapatybę kam nors. Yra man taip nutikę, ir pats esu tai
padaręs netyčia. Didžioji dauguma mūsų nori gyventi stealth. Tai kai niekas nieko nežino apie tavo praeitį, o jei kas ir žino- tyli kaip kapai. Passing- tai mūsų išsireiškimas kiek aplinkiniai mus palaiko cislyčiais. Pvz: aš galiu pass
apie 70%. -30% nesėkmės kai tenka rodyti pasą, ar tą dieną balsas per
aukštas ar šiaip koks nesusipratimas. Balsas visada bus tavo vizitinė
kortelė. Net jei tavo išvaizda pakankamai atitinka cislytį vyrą- balsas
gali visas pastangas sugriauti į šipulius.... Laimei esu jaunas ne pagal
savo metus, todėl visada esu palaikomas už 16-metį gėjų berniuką.
Tačiau kiek mano "amžina jaunystė" gali tęstis? Man 25-eri, bet atrodau
kaip 16 metų berniukas. Aš kaip koks Dorianas Grėjus- nesenstu ir
nesikeičiu. Nors viduje jaučiuosi toks senas... Esu kaip koks vaikas
paverstas vampyru, kuris viduje jau suaugo, bet jo kūnas liko toks pat. "Kodėl tavo balsas dar nepasikeitęs? Kodėl tavo ūgis toks mažas? Kodėl tu toks liesas? Kodėl tau neauga ūsai?"
Aš jau pavargau apsimetinėti "hipogonadotropiniu hipogonadizmu
sergančiu vyru". (šitokia "diagnozė" skamba realistiškiau nei "amžina
jaunystė")
Taigi kur mano happy end? Knygos istorijos
tokios nušlifuotos ir blizgančios, o aš papasakojau savo istoriją be
pagražinimų, tiesmuką, atvirą ir tamsią. Aš tokio kelio nesirinkau savo
noru. Niekada netroškau būti nekenčiamas ir stovėti prieš visą pasaulį
vienui vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą