Monika Mikėnaitė "Anapus sienos"

 

⭐️ ⭐️ ⭐️ ⭐️ 

  Pradėsiu nuo pradžių kaip buvo su šita knyga....

Prieš kelis metus pamačiau aš ją. Kaip ir eilinį kartą apėmė pavydas, įsiūtis „kodėl ji galėjo išleisti knygą, o aš ne“. Nusprendžiau ignoruoti šitą knygą, nepirkti ir neskaityti. Iki.... 2018-ųjų gegužės 11-tos... Prieš kelias dienas pastebėjau, kad mano draugė ją perskaitė ir gerai įvertino. Tuomet vaikščiojau Kaune po Akropolio „Pegasą“, pasiėmęs dvi knygas jau ėjau link kasos ir tada.... kažin kokia keista jėga mane sustabdė prie lentynos su nuolaidomis ir ten stovėjo šita knyga. Lyg ne savo rankomis paėmiau ją ir nusprendžiau paskaityti aprašymą. Nustėrau pamatęs veikėjo vardą... DORIJANAS!!! JUK TAI MANO VARDAS! (Dorianas. Su I, ne su J...) Aišku, kad nusipirkau tą knygą. Grįžęs namo permečiau akimis kelis skyrius. Ir kitą dieną ėmiau skaityti....

Pirmiausia kilo klausimas: ar autorė FBI agentė ir aiškiaregė, kad taip tiksliai aprašė MANE: tamsiaplaukis, mėlynakis... ir... dar tas Majos slapyvardis: Lapė... La Volpe... La Volpe vadinu savo mylimą žmogų... Taigi ar nebus autorė aiškiaregė parašiusi knygą keli metai iki tikrųjų įvykių? Ir juokinga ir šiurpu. Tikrai dar neteko skaityti knygos, kuri taip būtų atitikusi mano gyvenimą.
Tad tokia istorija iki knygos. Dabar pačios knygos review.

Istorija tikrai įdomi. Kiek žinau lietuvių literatūroje tokio žanro mes dar neturėjom. Labai priminė „Divergentę“ ir „Bado žaidynes“. (Knygų neskaičiau, bet esu matęs filmus). Tačiau... šitai knygai trūko išbaigtumo... Viso pasaulio, aplinkos ir veiksmo vietos buvo tokios neišbaigtos ir nedetalizuotos, kad teko gerokai įjungti vaizduotę ir pačiam užpildyti trūkstamas spragas. Veikėjai taip pat nebuvo pilnai atskleisti. (O juk labiausiai troško savo bendravardžio... deja, jis labiau buvo kaip background character). Kadangi tai ateities pasaulis, tad man labai trūko detalių apie šios ateities naujus ginklus, išradimus, pasiekimus, istoriją ir vis nedavė ramybės klausimas: „O tai kas nutiko Žemei, kad žmonija gyvena tokiomis sąlygomis?“ Būtent trūko tos priešistorės ko visada tikiuosi iš tokio post-apokaliptinio žanro. Taip sakant veikėjai yra, veiksmas vyksta, bet jis tuščioje erdvėje, kuri neaišku iš kur kilusi.

Girdėjau, kad šitoje knygoje kažkokia tai įdomi „gėlių teorija“. Tikėjausi, kad gale knygos tos gėlės bus kažkoks raktas, kuris atrakins visas paslaptis, bet jos taip ir liko tik gražus, įdomus ir intriguojantis istorijos elementas. Be to... autorė tikrai turi gerą palyginimų ir meninių išraiškų lobyną, kas suteikė knygai meniškumo.

Apibendrinimas: Istorija įdomi, idėja puiki, bet ne viskas detalizuota ir išbaigta.