Gavau šitą knygą gimtadienio proga. Ir perskaičiau tik dabar. Šioje knygoje yra du L. Andrejevo kūriniai: „Judas Iskarijotas“ ir „Šėtono dienoraštis“.
Pirmasis
kūrinys labai sunkiai skaitėsi ir buvo tikrai nuobodus. Nežinau ar čia
kaltinti vertėją ar originalus kūrinys tikrai toks keistas? Suprasti
Jėzaus ir jo mokinių istoriją galima, kuri šiame kūrinyje atpasakota iš
Judo pusės, bet dialogų tarp veikėjų- ne. Nors tai ir yra trumpiausias
kūrinys knygoje, bet didžiąją dalį pramiegojau ir per kančias ją
užbaigiau. xD Gal būtent toks ir buvo kūrinio egzistencialistinis
tikslas- sukelti kančias skaitančiajam. Tuomet tai pavyko. xD
Antrasis
kūrinys buvo gerokai įdomesnis. Kadangi rašytojas jo nebaigė rašyti-
tad jis neturi pabaigos, paprasčiausiai nutrūksta. Kūrinio idėja man
tikrai patiko- Šėtonas įsikūnijęs į žmogų. Vietomis ėmė juokas, vietomis
kėlė susimąstymą, o vietomis vėl užmigdavau kelioms valandoms. xD Bet
bendrai paėmus šitas kūrinys skaitėsi greičiau ir buvo geresnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą